Ar sme­ge­nų tre­ni­ra­vi­mas su­lė­ti­na de­men­ci­jos pro­gre­sa­vi­mą?
    Į šį klau­si­mą nė­ra aiš­kaus at­sa­ky­mo, bet kai ku­rie moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad žmo­gui, ser­gan­čiam de­men­ci­ja, ga­li­ma pa­dė­ti, švel­niai pa­drą­si­nant “nau­do­tis jų pa­čių sme­ge­ni­mis”. Ta­čiau tai da­ry­ti rei­kia la­bai at­sar­giai, ne­per­krau­nant pro­ti­niais pra­ti­mais, to­kiais kaip skai­ty­mas, žai­di­mai, pie­ši­mas ir kt., nes kai as­muo su­pras, kad ne­su­ge­ba atlik­ti pa­pras­tų

tuo su­si­do­ro­ti, ta­da bū­tų ge­riau­sia elg­tis ki­taip. Jei ga­lė­tu­mė­te ka­tes pri­glaus­ti jūs ar ku­ri nors ma­mos kai­my­nė, tuo­met jū­sų ma­ma ir to­liau jas ma­ty­tų.
Moks­li­niai ty­ri­mai įro­dė, kad se­niems žmo­nėms, gy­ve­nan­tiems glo­bos na­muo­se, yra nau­din­gas kon­tak­tas su gy­vū­nais.

Ma­no tė­tis tam­pa vis la­biau pa­si­me­tęs. Kaip aš tu­rė­siu pa­sa­ky­ti, kad jam ne­be­sau­gu gy­ven­ti vie­nam?

Atnaujinta 2014.02.18

  už­duo­čių, tai ga­li su­kel­ti kri­zę... Jei į tai at­si­žvel­gia­ma, as­muo, ser­gan­tis de­men­ci­ja, jau­čia­si sau­gus. Tai­gi to­kiu at­ve­ju ku­riant ap­lin­ką, ku­ri šiek tiek sti­mu­liuo­ja, li­go­nis grei­čiau­siai ne­pa­tirs jo­kios ža­los, o gaus tam tik­rą nau­dą.

Ma­no žmo­nai nu­sta­ty­ta la­bai anks­ty­va Alz­hei­me­rio li­gos sta­di­ja, ir ji yra su­si­rū­pi­nu­si sa­vo at­min­ties ne­te­ki­mu. Kaip aš ga­liu jai pa­dė­ti?

 Nau­din­gas bū­das pa­dė­ti jū­sų žmo­nai su­si­do­ro­ti su at­min­ties ne­te­ki­mu yra pa­drą­si­ni­mas pa­si­da­ry­ti kiek įma­no­ma dau­giau kas­die­nių at­min­ties “pa­gal­bi­nių prie­mo­nių” ir su­gal­vo­ti to­kių, ku­rios pa­dė­tų pri­si­min­ti.

Mes vi­si pa­si­kliau­ja­me laik­ro­džiais, ka­len­do­riais, die­ny­nais, laik­raš­čiais ir kt. in­for­ma­ci­ja. Žmo­nėms, ku­rių at­min­tis su­tri­ku­si, šių kas­die­nių “pa­gal­bi­nin­kų” rei­kia dar la­biau. Jiems bus leng­viau su­si­gau­dy­ti, jei­gu tu­rės sa­vo as­me­ni­nių prie­mo­nių, to­kių kaip ži­nu­čių len­tos, pa­to­gūs są­ra­šai ir in­struk­ci­jų la­pai, ku­rie pa­dės jiems pri­si­min­ti.

Ko ge­ro, nau­din­giau­sia bū­tų, jei jūs ir jū­sų žmo­na ga­lė­tu­mė­te kar­tu at­ras­ti at­min­ties “pa­gal­bi­nin­kų”, ku­rie ati­tik­tų jos in­di­vi­du­a­lius po­rei­kius. Yra ke­le­tas da­ly­kų, į ku­riuos rei­kė­tų at­si­žvelg­ti:

• Lai­ky­ki­te įpras­tus daik­tus jų nuo­la­ti­nė­se vie­to­se, kad žmo­na ga­lė­tų juos leng­vai pa­ma­ty­ti.

• Įsi­ti­kin­ki­te, kad laik­ro­džiai ro­do tiks­lų lai­ką.

• Kas­dien pa­žy­mė­ki­te da­tą vi­suo­se ka­len­do­riuo­se, gal­būt už­brauk­da­mi pra­ėju­sias die­nas.

• Aiš­kio­je vie­to­je pa­sta­ty­ki­te ži­nu­čių len­tą ir iš­ug­dy­ki­te įpro­tį ja nau­do­tis.

• Su­da­ry­ki­te kas­die­nės veik­los są­ra­šą ir pa­dė­ki­te jį taip, kad bū­tų leng­va ras­ti. Pa­drą­sin­ki­te žmo­ną daž­nai juo rem­tis ir pa­žy­mė­ti kiek­vie­ną at­lik­tą dar­bą.

• Jei ji tu­rės lik­ti vie­na, aiš­kiai pa­sa­ky­ki­te, kur iš­ei­na­te ir ka­da grį­ši­te. Sten­ki­tės nu­sta­ty­ti re­gu­lia­rų sa­vo iš­vy­kų mo­de­lį – kad jū­sų iš­ėji­mai tap­tų ru­ti­nos da­lis.

• Pa­ka­bin­ki­te šei­mos na­rių ir ar­ti­mų drau­gų nuo­trau­kas su aiš­kiai už­ra­šy­tais var­dais ar­ba pri­ra­šy­ki­te var­dus prie nuo­trau­kų al­bu­me ir pa­drą­sin­ki­te ją daž­nai į jas žiū­rė­ti.

Ma­no ma­mai bu­vo diag­no­zuo­ta Alz­hei­me­rio li­ga, bet ji vis dar gy­ve­na vie­na su sa­vo dviem ka­tė­mis, prie ku­rių la­bai pri­si­ri­šu­si. Ar jai ga­li­ma jas lai­ky­ti?

Kai ku­riems Alz­hei­me­rio li­ga ser­gan­tiems žmo­nėms ga­li bū­ti nau­din­ga lai­ky­ti gy­vū­nus, ypač jei jiems nu­sta­ty­ta anks­ty­va li­gos sta­di­ja. Gy­vū­nai su­tei­kia drau­gi­ją bei pa­de­da žmo­nėms iš­lik­ti ak­ty­viems. Kol jau­si­te, kad jū­sų ma­ma su­ge­ba tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti ka­tė­mis, tol bus ge­riau­sia pa­lik­ti taip kaip yra. Jei gal­vo­ja­te, kad ji ne­su­ge­ba su

Šiuo at­ve­ju sun­ku nu­sta­ty­ti griež­tas tai­syk­les. Dau­ge­lis to­kių žmo­nių pa­tys vie­ni iš­gy­ve­na ke­le­tą me­tų aiš­kiai ri­zi­kin­go­mis są­ly­go­mis. Jiems ga­li­ma pa­dė­ti, įver­ti­nus jų ap­lin­ką ir pa­ša­li­nus aki­vaiz­džiau­sius pa­vo­jus.

Yra ke­le­tas svar­bių po­žy­mių, ku­rie ro­do, kad gy­ven­ti vie­nas as­muo il­giau ne­be­ga­li. Jūs tu­ri­te at­si­žvelg­ti į šiuos įspė­ja­muo­sius žen­klus:

• Ar­ti­ma­sis ne­at­sar­giai el­gia­si su ne­iš­ven­gia­mą gais­ro ri­zi­ką ke­lian­čiais daik­tais (pa­vo­jin­giau­sios yra du­jos).

• Jis iš­ei­na iš na­mų, ypač nak­tį, ir ne­su­ran­da ke­lio at­gal.

• Kai­my­nai, ku­rie anks­čiau bu­vo to­le­ran­tiš­ki ir pa­dė­da­vo, da­bar nuo­lat skun­džia­si ir iš­reiš­kia ne­ri­mą.

•  Ar­ti­ma­sis ta­po ap­si­lei­dęs, o tai anks­čiau as­me­ny­bei bu­vo ne­bū­din­ga ir griau­na jos oru­mą.

Jei tik tai yra įma­no­ma, žmo­nės tu­ri tei­sę gy­ven­ti sa­vo na­muo­se. Jūs tu­ri­te pa­si­steng­ti pa­dė­ti sa­vo tė­vui gy­ven­ti vie­nam, jei jis to no­ri.

Ma­no žmo­na jau ke­le­tą kar­tų bu­vo iš­ėju­si iš na­mų ir pa­si­kly­du­si. Ji vi­sa­da grįž­da­vo na­mo pa­ti ar ją kas nors par­ves­da­vo, ta­čiau to­kiais at­ve­jais aš vi­sa­da pa­si­me­tu ir nežinau, kaip man elg­tis. Ar ga­li­te pa­tar­ti?

Nors tai ke­lia la­bai di­de­lį rū­pes­tį, kai žmo­nės, ser­gan­tys de­men­ci­ja, pa­si­klys­ta, pa­pras­tai jie dėl to ne­nu­ken­čia. Ri­zi­ka, gre­sian­ti jū­sų žmo­nai, aki­vaiz­džiai skir­sis pa­gal tai, kur ji pa­si­kly­do.

Jei jū­sų žmo­na pa­si­kly­do, pa­si­sten­ki­te iš­lik­ti ra­mus. Pir­miau­sia gal­būt rei­kė­tų pa­tik­rin­ti įvai­rias vie­tas, kur jū­sų žmo­ną pa­žįs­ta, pvz., vie­tos par­duo­tu­ves. Apie įvy­kį tu­ri­te pa­sa­ky­ti kai­my­nams ir drau­gams.

Pa­pras­tai ge­riau­sia kuo grei­čiau pra­neš­ti po­li­ci­jai, ne­vil­ki­nant lai­ko. Pra­šant po­li­ci­jos ar ki­tų pa­gal­bos ge­rai po ran­ka tu­rė­ti nau­jau­sią sa­vo žmo­nos nuo­trau­ką bei su­ge­bė­ti aiš­kiai pa­pa­sa­ko­ti, kuo ji ap­si­vil­ku­si.

Ar tie­sa, kad žmo­nės, ser­gan­tys de­men­ci­ja, ga­li vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lį?

Ty­ri­mai ro­do, kad dau­ge­lis žmo­nių, su­sir­gu­sių de­men­ci­ja, ir to­liau vai­ruo­ja, bet tai da­ro ne­sau­giai. Ta­čiau ne­di­de­lė da­lis de­men­ci­ja ser­gan­čių žmo­nių, at­ro­do, iš­sau­go su­ge­bė­ji­mą vai­ruo­ti. Tai tik­riau­siai su­si­ję su tuo, kad žmo­nės, ku­riems yra anks­ty­vos de­men­ci­jos sta­di­jos, vis dar ga­li iš­lai­ky­ti su­ge­bė­ji­mą at­lik­ti veiks­mus, ku­rių yra iš­mo­kę anks­čiau.

Pa­grin­di­nė pro­ble­ma yra ta, kad de­men­ci­jai pro­gre­suo­jant su­ge­bė­ji­mas vai­ruo­ti ne­iš­ven­gia­mai blo­gė­ja, bet pa­pras­tai ser­gan­tis žmo­gus to ne­su­pran­ta. Tad la­bai svar­bu, kad kiek­vie­nam, ku­ris ta­po ne­sau­giu vai­ruo­to­ju, ne­bū­tų lei­džia­ma to­liau vai­ruo­ti, kad ir kaip dėl to bū­tų liūd­na.