Bronius Zubavičius su giminiačiais (tėvas, gim. 1910m.) diagnozuota Alzheimerio liga, Kaunas, Lietuva
Jo dukra Bronė Černiauskienė pasakoja: “Tėtis dirbo iki 80 m. Grįždamas iš darbo, porą kartų buvo netekęs orientacijos. Atmintis ir orientacija vis blogėjo. Manėme, kad tai senatvės požymiai. Vėliau pradėjo pasiklysti

Daiva Vadauskaitė-Andriulienė ir Jonas Vadauskas (tėvas, gim. 1923 m.)  diagnozuota Alzheimerio liga, Vilnius, Lietuva

Elgesys pradėjo keistis 1999metais. Netikėti poelgiai, minčių nelogiškumas, faktų užmiršimas, staigus nuotaikos pasikeitimas – piktumas, priešiškumas,

Atnaujinta 2014.02.18

vaikščiodamas aplink namus. Neradęs namų, jis kreipdavosi į policiją, ir ši tėtį parveždavo namo. Kai tėčiui buvo 90 metų, kreipėmės į medikus. Jam buvo pripažinta I grupė su visiška negalia.

Aldona Kavaliauskaitė-Vaitkaitienė ir Albinas Kavaliauskas (tėvas, gim. 1921 m.), diagnozuota Alzheimerio liga, Kauno raj. Neveronys, Lietuva

Aldona Vaitkaitienė pasakoja, kad pirmuosius ligos požymius pastebėjusi 1995 m., kai tėtis kelis kartus, grįždamas iš bažnyčios neradęs kelio. Jį parvesdavę kaimynai arba iš matymo tėtį pažinoję miestelio žmonės. Vėliau iš parduotuvės tėtis grįždavęs tuščiomis rankomis ir sakydavęs, kad parduotuvės neradęs. Aldona parsivežusi tėtį į savo namus. Čia jis dažnai nežinodavęs, kur esąs, bėgdavęs, lipdavęs per langą ar per tvorą. Tik 1999 m. buvęs paguldytas į ligoninę.

Danutė Urbonienė ir Vytautas Urbonas (vyras, gim. 1923 m.), diagnozuota Alzheimerio liga, Šiauliai, Lietuva

Prieš du metus pastebėjome, kad uošvis pasikeitė, atvažiavęs į sodą išėjo pasivaikščioti ir nerado kelio atgal, ką nors pasideda ir neranda. Pradėjo keistai elgtis. Užsispiria ir daro ne tai ką reikia, o savaip. Kadangi šeimoje buvo panašiai besielgiančiai seno amžiaus žmonių, kreipėmės į neuropatologus, buvo atlikti testai ir nustatyta, kad serga Alzheimerio liga. Nuo 2001 m. rugsėjo mėnesio pradėjo naudoti Ariceptą. Iki šiol didelių pokyčių nepastebėjome, bet prieš dvi savaites buvo atlikta kataraktos operacija, gal gavus narkozės stovis pablogėjo: nepamena kada reikia gerti vaistus, viską daro priešingai nei reikia. Kol kas pas gydytoją nesikreipėme, vaistus geria reguliariai.

Albina Kačinskienė ir Aloyzas Kačinskas (vyras, gim. 1929 m.), diagnozuota Alzheimerio liga, Jurbarko raj., Juodaičiai, Lietuva

Mano vyras visuomet buvo labai aktyvus, linksmas, lengvai bendraujantis, mėgo ir sugebėjo vadovauti. Nuolat sugalvodavo ką nors nauja ir įgyvendindavo savo idėjas.

O prieš septynetą metų pastebėjau, kad jis nebenori rytais keltis, daro tik tai, ką paraginu, atitolsta nuo visų reikalų. Iš pradžių jis vos ne paromis miegodavo, vėliau miegas kartais būdavo neramus, atsibudęs minėdavo praeities įvykius, seniai mirusius žmonės. Susilpnėjo orientacija, mažėjo savarankiškumas, gebėjimas rišliai kalbėti. Galėjo būti tik savo įprastoje aplinkoje su pačiais artimiausiais žmonėmis. Slaugant reikia labai daug kantrybės. Ligonio savigarba verčia su juo elgtis pagarbiai, nors pats daug ko nebegali. Kartais būna labai sunku, stengiuosi nepasiduoti depresijai. Abu labai laukiame atvažiuojančių vaikų ir vaikaičių.

Linkiu stiprybės slaugantiems Alzheimerio ligonius.

irzlumas –  visa tai privertė pagalvoti, kad tėvui kažkas negerai su sveikata.

Bet nuo ko pradėti ir į ką kreiptis neturėjome jokio supratimo. Senatvė – tai viskas ką galėjau pamanyti.

Vieną kitą kartą išsikalbėjau su šeimos gydytoja Vilma Jackevičiene Antakalnio poliklinikoje. Išklausius mano nusiskundimų, gydytoja iš karto įtarė smegenų veiklos sutrikimą ir paminėjo Alzheimerio ligą.

Bet kur kreiptis ir ką toliau daryti nežinojome, nes Lietuvoje apie šią ligą visai nebuvo informacijos. Brangus laikas bėgo, simptomai aštrėjo, o kaip padėti nežinojau.

Tėvo elgesys buvo nenuspėjamas – galėjo užmiršti, kad tik ką valgė, kad tik ką prausėsi. Kokie dabar metai, mėnuo ar diena visai buvo nesvarbu ir neaišku. Užmiršo kur gyvena geriausi draugai, anūkų vardus, kur padėjo pinigus. Pykčio protrūkiai, agresyvumas pasidarė pastovūs. Reikėjo kažkaip spręsti susidariusią keblią situaciją. Galų gale 2001 metais gavome siuntimą atsigulti į ligoninę stebėjimams, padaryti kompiuterinės tomogramos tyrimui.

Oc­ta­vi­ne Gul­lins Ky­les Reid Ale­xan­der diag­no­zuo­ta Alz­hei­me­rio li­ga JAV

Oc­ta­vi­ne Ale­xan­der duk­ra Orien pa­ste­bė­jo, kad jos mo­ti­na ta­po “ mie­la”, ko ne­bu­vo ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie ją jau­nes­niuo­se me­tuo­se. Orien taip pat pa­ste­bė­jo, kad jos mo­ti­na iš lė­to pra­de­da nu­si­kra­ty­ti nuo pi­lie­ti­nių veik­lų, ku­rias taip mėg­da­vo. Ji pa­te­ko į au­to­ava­ri­ją, bet nie­kaip ne­ga­lė­jo pa­aiš­kin­ti, kaip vi­sa tai įvy­ko, sa­ky­da­ma, kad vis­kas įvy­ko la­bai grei­tai. Ta­da Orien dar ne­krei­pė di­de­lio dė­me­sio į mo­ti­nos as­me­ny­bės po­ky­čius.

“Kaip vie­nin­te­lis ma­mos vai­kas, aš kal­bė­da­vau su mo­ti­na ma­žiau­siai kar­tą per sa­vai­tę. Ji vis dar gy­ve­no At­lan­to­je, o aš gy­ve­nau Fi­la­del­fi­jo­je. Taip bu­vo iki 1988 me­tų (jai bu­vo 72 me­tai), kai aš pa­ste­bė­jau jai ne­cha­rak­te­rin­gą, keis­tą el­ge­sį. Iš pra­džių ji at­si­sa­kė at­vyk­ti pas ma­ne, ga­liau­siai, po to kai ji bu­vo nu­ma­čiu­si at­vyk­ti pas ma­ne 1988-ųjų rug­sė­jį, mes su vai­kais ne­ra­do­me jos sto­ty­je. Pa­skam­bi­nus jai į na­mus ji pa­sa­kė, jog nu­spren­dė ne­va­žiuo­ti. Aš tik­rai ži­no­jau, kad tai jau ne ma­no ma­ma.”
 

Fe­li­ber­ta Oreg­gia Bre­go­la diag­no­zuo­ta Alz­hei­me­rio li­ga, Bra­zi­li­ja

Fe­li­ber­tos Bre­go­los duk­ra Ma­ri­ja pri­si­me­na: “Ma­ma at­vy­ko pri­žiū­rė­ti ma­ne po ope­ra­ci­jos. Aš pa­ste­bė­jau, kad ji ta­po už­mar­ši, pra­dė­jo kar­to­tis, kar­tais net iki pen­kių kar­tų. Taip pat ji bu­vo tar­si ap­sės­ta ir ne­nu­sto­da­vo klau­si­nė­ti, kas pa­ė­mė pi­ni­gus iš jos pi­ni­gi­nės. Ma­no se­suo nie­ko to­kio ne­pa­ste­bė­jo ir pa­ma­nė, kad aš tik iš­si­gal­vo­ju.

Ta­čiau vie­ną die­ną, kai mes šven­tė­me šei­mos šven­tę, ma­ma ma­no sū­nė­nui įda­vė pi­ni­gų, kad šis nu­pirk­tų duo­nos. Kai jis grį­žo, ati­da­vė ma­mai grą­žą. Aš ma­čiau kaip ma­ma pa­si­dė­jo grą­žą į pi­ni­gi­nę. Iš kar­to, kai ji tai pa­da­rė, at­si­su­ko į ma­ne ir pa­sa­kė “Jis ne­ati­da­vė man grą­žos”. Nuo ta­da aš įsi­ti­ki­nau, kad kaž­kas yra ne­ge­rai.