|
vaikščiodamas
aplink namus. Neradęs namų, jis kreipdavosi į policiją, ir ši
tėtį parveždavo namo. Kai tėčiui buvo 90 metų, kreipėmės į
medikus. Jam buvo pripažinta I grupė su visiška negalia.
Aldona
Kavaliauskaitė-Vaitkaitienė ir Albinas Kavaliauskas (tėvas, gim.
1921 m.), diagnozuota Alzheimerio liga, Kauno raj. Neveronys,
Lietuva
Aldona Vaitkaitienė pasakoja, kad pirmuosius ligos požymius
pastebėjusi 1995 m., kai tėtis kelis kartus, grįždamas iš
bažnyčios neradęs kelio. Jį parvesdavę kaimynai arba iš matymo
tėtį pažinoję miestelio žmonės. Vėliau iš parduotuvės tėtis
grįždavęs tuščiomis rankomis ir sakydavęs, kad parduotuvės
neradęs. Aldona parsivežusi tėtį į savo namus. Čia jis dažnai
nežinodavęs, kur esąs, bėgdavęs, lipdavęs per langą ar per tvorą.
Tik 1999 m. buvęs paguldytas į ligoninę.
Danutė
Urbonienė ir Vytautas Urbonas (vyras, gim. 1923 m.), diagnozuota
Alzheimerio liga, Šiauliai, Lietuva
Prieš du metus pastebėjome, kad uošvis pasikeitė, atvažiavęs į
sodą išėjo pasivaikščioti ir nerado kelio atgal, ką nors
pasideda ir neranda. Pradėjo keistai elgtis. Užsispiria ir daro
ne tai ką reikia, o savaip. Kadangi šeimoje buvo panašiai
besielgiančiai seno amžiaus žmonių, kreipėmės į neuropatologus,
buvo atlikti testai ir nustatyta, kad serga Alzheimerio liga.
Nuo 2001 m. rugsėjo mėnesio pradėjo naudoti Ariceptą. Iki šiol
didelių pokyčių nepastebėjome, bet prieš dvi savaites buvo
atlikta kataraktos operacija, gal gavus narkozės stovis
pablogėjo: nepamena kada reikia gerti vaistus, viską daro
priešingai nei reikia. Kol kas pas gydytoją nesikreipėme,
vaistus geria reguliariai.
Albina
Kačinskienė ir Aloyzas Kačinskas (vyras, gim. 1929 m.),
diagnozuota Alzheimerio liga, Jurbarko raj., Juodaičiai, Lietuva
Mano vyras visuomet buvo labai aktyvus, linksmas, lengvai
bendraujantis, mėgo ir sugebėjo vadovauti. Nuolat sugalvodavo ką
nors nauja ir įgyvendindavo savo idėjas.
O prieš septynetą metų pastebėjau, kad jis nebenori rytais
keltis, daro tik tai, ką paraginu, atitolsta nuo visų reikalų.
Iš pradžių jis vos ne paromis miegodavo, vėliau miegas kartais
būdavo neramus, atsibudęs minėdavo praeities įvykius, seniai
mirusius žmonės. Susilpnėjo orientacija, mažėjo savarankiškumas,
gebėjimas rišliai kalbėti. Galėjo būti tik savo įprastoje
aplinkoje su pačiais artimiausiais žmonėmis. Slaugant reikia
labai daug kantrybės. Ligonio savigarba verčia su juo elgtis
pagarbiai, nors pats daug ko nebegali. Kartais būna labai sunku,
stengiuosi nepasiduoti depresijai. Abu labai laukiame
atvažiuojančių vaikų ir vaikaičių.
Linkiu stiprybės slaugantiems Alzheimerio ligonius.
|
irzlumas
visa tai privertė pagalvoti, kad tėvui kažkas negerai su
sveikata.
Bet nuo ko pradėti
ir į ką kreiptis neturėjome jokio supratimo. Senatvė tai
viskas ką galėjau pamanyti.
Vieną kitą kartą išsikalbėjau su šeimos gydytoja Vilma
Jackevičiene Antakalnio poliklinikoje. Išklausius mano
nusiskundimų, gydytoja iš karto įtarė smegenų veiklos sutrikimą
ir paminėjo Alzheimerio ligą.
Bet kur kreiptis ir ką toliau daryti nežinojome, nes Lietuvoje
apie šią ligą visai nebuvo informacijos. Brangus laikas bėgo,
simptomai aštrėjo, o kaip padėti nežinojau.
Tėvo elgesys buvo nenuspėjamas galėjo užmiršti, kad tik ką
valgė, kad tik ką prausėsi. Kokie dabar metai, mėnuo ar diena
visai buvo nesvarbu ir neaišku. Užmiršo kur gyvena geriausi
draugai, anūkų vardus, kur padėjo pinigus. Pykčio protrūkiai,
agresyvumas pasidarė pastovūs. Reikėjo kažkaip spręsti
susidariusią keblią situaciją. Galų gale 2001 metais gavome
siuntimą atsigulti į ligoninę stebėjimams, padaryti
kompiuterinės tomogramos tyrimui.
Octavine
Gullins Kyles Reid Alexander diagnozuota Alzheimerio
liga JAV
Octavine Alexander dukra Orien pastebėjo, kad jos
motina tapo miela, ko nebuvo galima pasakyti apie
ją jaunesniuose metuose. Orien taip pat pastebėjo, kad
jos motina iš lėto pradeda nusikratyti nuo
pilietinių veiklų, kurias taip mėgdavo. Ji pateko į
autoavariją, bet niekaip negalėjo paaiškinti, kaip
visa tai įvyko, sakydama, kad viskas įvyko labai
greitai. Tada Orien dar nekreipė didelio dėmesio į
motinos asmenybės pokyčius.
Kaip vienintelis mamos vaikas, aš kalbėdavau su
motina mažiausiai kartą per savaitę. Ji vis dar gyveno
Atlantoje, o aš gyvenau Filadelfijoje. Taip buvo iki
1988 metų (jai buvo 72 metai), kai aš pastebėjau jai
necharakteringą, keistą elgesį. Iš pradžių ji
atsisakė atvykti pas mane, galiausiai, po to kai ji
buvo numačiusi atvykti pas mane 1988-ųjų rugsėjį, mes
su vaikais neradome jos stotyje. Paskambinus jai į
namus ji pasakė, jog nusprendė nevažiuoti. Aš tikrai
žinojau, kad tai jau ne mano mama.
Feliberta
Oreggia Bregola diagnozuota Alzheimerio liga,
Brazilija
Felibertos Bregolos dukra Marija prisimena: Mama
atvyko prižiūrėti mane po operacijos. Aš pastebėjau,
kad ji tapo užmarši, pradėjo kartotis, kartais net iki
penkių kartų. Taip pat ji buvo tarsi apsėsta ir
nenustodavo klausinėti, kas paėmė pinigus iš jos
piniginės. Mano sesuo nieko tokio nepastebėjo ir
pamanė, kad aš tik išsigalvoju.
Tačiau vieną dieną, kai mes šventėme šeimos šventę, mama
mano sūnėnui įdavė pinigų, kad šis nupirktų duonos. Kai
jis grįžo, atidavė mamai grąžą. Aš mačiau kaip mama
pasidėjo grąžą į piniginę. Iš karto, kai ji tai padarė,
atsisuko į mane ir pasakė Jis neatidavė man grąžos.
Nuo tada aš įsitikinau, kad kažkas yra negerai. |