Alzheimerio ligos pakenkti smegenys,
 lyginant su sveikais

Apie ligą: [ Požymiai ] [ Tyrimai ] [ Pagalba ] [ Gydymas ] [ Sauskelnės ] [ Įsakymai ] [ Daugiau ] [ Gyvenimo istorijos ]
Gyvenimos istorijos: [ 1 ] [ 2 ]

Mūsų istorija tokia.

Tėtis sirgo Alzheimerio liga jau aštuonerius metus. Pirmaisiais metais liga vystėsi gana sparčiai, vėliau pritaikius vaistus lyg ir pavyko pristabdyti jos progresavimą, tačiau stadija buvo jau antroji – ligonis nebesugebėjo pats apsitarnauti, apsirengti, nueiti į tualetą, pasiimti valgyti. Jam rudenį būtų suėję 75-eri... Daugiausia laiko praleisdavo gulėdamas lovoje, pradėjo strigti kalba, sunkoka buvo bendrauti, vaikščioti. Slaugė jį mama, abu gyveno kaime, tėvo pastatytame name, nemažame ūkyje. Reikia pasakyti, kad tėtis buvo visame rajone gerbiamas ir žinomas žmogus, labai veiklus, sugebantis šiltai bendrauti, vadovauti. Šeimoje taip pat buvo labai mylimas ir gerbiamas, galima sakyti, mūsų patriarchas. Ir sirgdamas, nors jau mažai įgalus, turėjo didelę savigarbą, nepakęsdavo nepagarbaus elgesio, įkyraus raginimo, labai jausdavo

nenuoširdumą. Jautriai reaguodavo, jei kas nors greta būdavo suirzęs, bardavosi ar rėkaudavo. Visus jo kaprizus, užsispyrimus ir supykimus galėdavai įveikti kantrybe, humoru, šypsena. Mamai buvo didelis smūgis, kai jis susirgo, pačiai teko įveikti depresiją; vėliau visi pradėjome suvokti (deja, to suvokimo labai trūksta visuomenei ir net medikams), kad Alzheimerio liga nėra kokia gėda, kad tai baisi neišgydoma smegenų liga, kuria gali susirgti kiekvienas.

Deja, mamai išsivystė klubo sąnario artrozė, skausmo nebegalėjo tverti be vaistų. Trejus metus nesulaukę nemokamo sąnario iš Ligonių kasų, sutarėme operacijos datą Vilniuje ir pirkome sąnarį. Tėtį ketinau taip pat vežtis į Vilnių (o, kad būčiau taip ir padariusi!), nes namuose jo niekaip vieno nepaliksi. Tačiau kilo pragaištinga mintis apie slaugos namus. Žinojome, kad jie turi negerą šlovę, kad ten žmonės vežami numirti, bet manėm, kad mums to neatsitiks – išrinkom specializuotą tokiomis ligomis sergančiųjų slaugos ligoninę Kaune, buvom ten nuvažiavę, kalbėjomės su slaugytojomis ir gydytojais, ir buvom tikinami, kad čia tėčiui bus daug geriau negu namuose, kad bus prižiūrimas, slaugomas, gydomas. Man buvo sakoma, kad neabejočiau, vežčiau čia tėvą, o pati tik rūpinčiausi mamos operacija ir reabilitacija. Galų gale ir aplankyti būsią arčiau. Sutarėme, kad tėtį čia paliksime tik mėnesiui (nors priklauso trys), kol mama baigs reabilitaciją, tada imsiu atostogų ir visi trys grįšime stiprėti į namus, į kaimą.

Tėvas nesirgo jokiomis kitomis lėtinėmis ligomis. Jis turėjo (tokio amžiaus kas neturi?) 2 laipsnio prostatitą ir nemažą osteoporozę, ilgiau pavaikščiojęs skundėsi nugaros diegliu. Širdis dirbo be priekaištų. Visa tai ne kartą užfiksuota šeimos gydytojos. Visą laiką turėjo gerą apetitą, valgė viską, išskyrus pieną. Visą laiką vartojo vit. E, du kartus per metus buvo skiriamas stiprinančių lašelinių kursas. Tėtis ne kartą buvo gulėjęs ligoninėje – ir Klaipėdoje, kai ten gyvenau, ir Kauno klinikose. Prisiminimai jam buvo likę kuo geriausi, todėl gerai nusiteikęs laukė, kada važiuosime. Vasaros sulaukė stipresnis, buvo atkutęs, lipinėjo laiptais į antrą aukštą, vaikščiodavo po kiemą. Mirti nesirengė nė iš tolo.

Gražią birželio dieną atvažiavom į slaugos ligoninę trise: tėtis, susiruošusi operuotis mama ir aš. Mus draugiškai sutiko, tėtį paguldė į trivietę skurdžią palatą (nors buvo žadėtos geresnės sąlygos). Atėjo vyriausias gydytojas, palatos gydytojas, vyr. slaugytoja, palatos slaugė. Visi mus ramino (nes abi su mama kaip nujausdamos ėmėm raudoti), kad viskas bus gerai. Palikome slaugytojai jo pagrindinius vaistus: Aricept ir Axura, vitaminus E, Prostamolio ir (svarbu!) jam tinkamų nestiprių raminamųjų, nuo kurių jis ramiau miega naktį. Kartą per mėnesį tėčiui užeidavo ligos paūmėjimas: kelias naktis nenori miegoti, sėdi lovoje, nori, pavyzdžiui, draskyti patalynę. Jeigu tuo metu jam prieštarausi ar barsi, gali ir kumščio sulaukti. Geriau tuomet sugirdyti pusę (!) tabletės tų raminamųjų. Pusę, o ne visą, nes nuo visos jis sustingsta parai, negali atsikelti, pavalgyti, paskui būna labai nusilpęs. Ką jau kalbėti apie stiprius raminamuosius, nuo kurių jį jau kartą teko gelbėti Klaipėdoje. Jo ligos istorijoje yra užfiksuota, kad alergiškas šiems vaistams. Visa tai susakėme palatos gydytojui ir slaugytojai. Rodos, viską suprato, sakė visokių ligonių matę, su visais puikiai susitvarką. Po dviejų savaičių tėtį iš ten išvežėme... ištiktą komos.
 

Toliau