Alzheimerio ligos pakenkti smegenys,
 lyginant su sveikais

Apie ligą: [ Požymiai ] [ Tyrimai ] [ Pagalba ] [ Gydymas ] [ Sauskelnės ] [ Įsakymai ] [ Daugiau ] [ Gyvenimo istorijos ]
Gyvenimos istorijos: [ 1 ] [ 2 ]

Kas atsitiko?

Per tą laiką aš aplankiau tėvą tris kartus. Pirmą kartą (po keturių dienų) jis atrodė normaliai, tik pašnibždom klausė, ar negalėtume iš čia pabėgti ir važiuoti namo. Beveik kasdien skambindavau slaugytojai ir slaugei. Jos sakė, kad tėvukas „geras“, „klauso“. Antrą kartą (po pirmo ten praleisto savaitgalio) būklė pasirodė gana prasta, tėtis sėdėjo susirietęs embriono poza, nenorėjo gultis į lovą. Kadangi buvo pavakarys, nebuvo ko paklausti, kas atsitiko, bet įtariau, kad jam suduota gera dozė raminamųjų. Gydytojų kambaryje sėdėjo kažkokia surukusi budėtoja. Kai paklausiau, kokie vaistai tėčiui buvo skirti, ji paminėjo būtent tuos populiarius raminamuosius, nuo kurių ligoniai guli pusę paros kaip pagaliukai ir tykiai daro į sauskelnes, netrukdydami niekam miegoti. Kai pakraupusi pasakiau, kad jam negalima jų skirti, man atrėžė, kad vaistus

skiria gydytojas, o ne artimieji.  Kitą rytą skambinau slaugytojai ir klausiau, kas yra tėvui, kodėl jam buvo  skirti tie raminamieji. Ji lipšniai aiškino, kad jam buvo ligos paūmėjimas, kad taip būna sergant šia liga, kad dabar jau geriau, liepė man nevažinėti tėvo lankyti, o tik žiūrėti mamą. Pasakiau, kad, ko gero, reikia man jį pasiimti, kad jam ten labai bloga, bet buvau užtikrinta, kad net negalvočiau apie tai, kad viskas bus gerai. Apraminta, kaip kasdien, važiavau lankyti operuotą mamą. Dar kitas dvi dienas man buvo sakoma, kad tėvui šiaip jau neblogai, kad jis guli, nes turi šiek tiek temperatūros, bet sulaukiau slaugės (!) slapto skambučio, už kurį jai paskui kliuvo, kad tėtis miršta ir greičiau atvažiuočiau, jei noriu rasti dar gyvą. Atlėkusi radau tėvą be sąmonės, pilamą priešmirtinio prakaito, temperatūra per keturiasdešimt laipsnių. Ką tik prijungta lašelinė. Išsikviečiau greitąją vežti reanimuoti. Slaugos ligoninės gydytojas lemeno, kad ligonis buvęs agresyvus, todėl davę jam raminamųjų, o begulintį be sąmonės sugriebęs plaučių uždegimas, todėl leidę penicilino. Beje, rašydamas pažymą greitajai, apie raminamuosius nutylėjo, mačiau, kaip kažką braukė ir ligonlapyje. Atsivežus į ligoninę, budintys gydytojai, padarę visus tyrimus, diagnozavo, kad ligoniui ūmus plaučių uždegimas, didžiulė organizmo dehidratacija ir medikamentinė koma! Tarsi būtų atvežtas iš kažkokios landynės, o ne iš ligoninės!

    Paklausęs širdį, gydytojas pasakė: širdelė kovoja, kovokim ir mes. Būklė beveik beviltiška, bet ir aš prašiau daryti viską, kas tik įmanoma. Išvežė reanimuoti. Naktį telefonu sakė, kad būklė labai bloga, o rytą suteikė vilties, kad atgavo sąmonę, reaguoja kalbinamas – gal išsikapstys. Deja, parvežtas į palatą tik trumpai tepažiūrėjo į mane ir vėl nugrimzdo... Po trijų parų agresyvaus gaivinimo (taip gydytojai vadina kovą su mirtim, kai skiriamos didelės vaistų dozės, kurių dažnai neatlaiko kepenys, inkstai, kai ligonis intubuojamas ir t. t.) užgeso kaip kankinys, prikaišiotas vamzdelių. Atleisk, tėti... Paskutinis medikų akibrokštas – mirties liudijime įrašyta mirties priežastis: lėtinis širdies nepakankamumas...

Tokia istorija. O tokios išvados:

Kaltinu valstybę už tai, kad atstatinėdama „prestižinius“ valdovų rūmus laiko šiurpiai skurdžias slaugos ligonines, kurioms skyrus pakankamai lėšų, normalias patalpas, pakankamai personalo, jos galbūt atitiktų savo paskirtį ir būtų labai reikalingos. Dabar tai yra klaikios marinimo, skurdo ir pažeminimo įstaigos. Ar tai – Lietuvos prestižas? Ar tušti stūksantys prabangūs rūmai reikalingesni už normalią slaugos ligoninės palatą?

Kaltinu slaugos namų personalą už tai, kad negalėdami ar nesugebėdami užtikrinti normalią ligonio slaugą, meluoja artimiesiems ir nepaiso jų išdėstytų svarbių aplinkybių. Pati mačiau, kaip moterys, paguldžiusios savo ligonius vyrus, sėdi prie jų lovų kiauras dienas ir... slaugo. Gerai, kad jos pensininkės, kaunietės ir gali tai daryti, bet ar taip turėtų būti? Ypač baisūs ten savaitgaliai, kai visi ligoniai vienodai „nuraminami“ paskirta doze, kad pora likusių budėtojų galėtų pailsėti...

Kaltinu vyriausią slaugytoją ir gydytoją, nes jie neatliko savo kaip medikų pareigos, apnuodijo ligonį skirdami jam žinomai draudžiamus vaistus ir tinkamai negydė nuo plaučių uždegimo, įstūmė jį į komą. Labiausiai juos kaltinu, kodėl, jei patys negalėjo ar sąlygų neturėjo gydyti, nuslėpė nuo artimųjų būklės pablogėjimą. Laikau juos atbukusiais, neprofesionaliais, netinkamais gydyti žmones. Vienintelė slaugė visą laiką buvo žmogiška, jai jaučiu dėkingumą.

Kaltinu save, kad pasitikėjau valstybe, slaugos ligoninės personalo čiulbėjimu. Buvau naivi, maniau, kad radau tinkamą išeitį iš susidariusios sudėtingos gyvenimo situacijos.

Mano mama kaltina save, kam važiavo keisti sąnarį, ir ligi šiol nesidžiaugia sėkminga operacija.
Vis kalbam: jeigu, jeigu, jeigu...
 

Laikas viską nugludina. Niekam nelinkiu blogo. Gal ši istorija bus kam nors pamokoma.

Artimieji.

2004 m. lapkričio 15 d.

P. S. skausmui šiek tiek atslūgus, artimieji ryžosi papasakoti savo istoriją. Esame labai jiems dėkingi. Dėkui už tvirtybę. Gal atviras pasakojimas išgelbės kitų žmonių gyvybes.