Stanislovas Daunoravičius, Vilnius

Bronė gi­mu­si 1939 me­tais. Ji dir­bo ar­chy­ve, dokumentų ir knygų res­tau­ra­vi­mo sky­riu­je, dar­be nau­do­jo vi­so­kiau­sius kli­jus. Keletą metų dir­bo ir išėjusi į pensiją, kol kartą ei­da­ma per gatvę parg­riu­vo ir susilaužė ke­lio girnelę. Po ope­ra­ci­jos, narkozės ir gy­dy­mo pa­ti susitvarkė do­ku­men­tus ir

dėl ben­dros svei­ka­tos būklės ir de­men­ci­jos (pripažinta Alz­hei­me­rio li­ga) ga­vo I in­va­li­du­mo grupę. 1999 me­tais diagnozė bu­vo pa­neig­ta ir nu­sta­ty­ta frontotemporalinė de­men­ci­ja (Pic­k’o li­ga).

išvyko į  Likėnų sanatoriją. Po kiek lai­ko pastebėjau, kad  pasidarėne­ati­di, išsiblaškiusi, ne­tvar­kin­ga. Tai  durų ne­su­ge­ba at­si­ra­kin­ti, tai ba­tus prie durų pa­lie­ka, ne­be­su­si­de­da rūbų į spintą.

Te­ko pripažinti, kad tai li­ga, kai po ku­ni­go K. Va­si­liaus­ko laidotuvių išėjusi iš kapinių visą parą nesugrįžo į na­mus. Tik kitą dieną su­ra­do­me ją lau­kuo­se tarp Justiniškių ir Pašilaičių, renkančią vaistažoles. Viską, ką turėjo, bu­vo pa­me­tu­si. Su kuo su­si­ti­ko bažnyčioje, ką kalbėjo, kaip nuvažiavo į ka­pi­nes – atsiminė, o iš kapinių išėjusi įsėdo į 19 nu­me­rio troleibusą, bet į kurią pusę nuvažiavo, nebežino.
Iš Šeškinės po­li­kli­ni­kos mus nukreipė į Nau­jo­sios Vil­nios ligoninę. Lankėmės ir privačioje po­li­kli­ni­ko­je V. Gry­bo gatvėje. Vėliau Santariškėse bu­vo at­lik­ti gal­vos smegenų ty­ri­mai. Kai Bronė pradėjo var­to­ti pa­skir­tus vais­tus „Ari­cept“, iškart ge­ro­kai pagerėjo sa­vi­jau­ta, bet vėliau nu­sto­jo. Šiuo me­tu būklė ga­na ne­pa­sto­vi, blo­giau­siai se­ka­si reng­tis ir nu­si­reng­ti. Vi­suo­met la­bai sku­ba. Te­ko nuim­ti van­dens čiaupus, nes juos pa­lie­ka neužsuktus. Ne­ga­liu vie­nos pa­lik­ti na­muo­se, vi­sur tu­riu ves­tis kar­tu, parduotuvėje ten­ka stebėti, kad ko paėmusi neparagautų.

Janina Tiškevičienė, Ukmergė

Ma­no vy­ro Juo­zo Tiškevičiaus li­gos pir­mie­ji požymiai pradėjo ryškėti prieš pen­ke­rius me­tus, kai jam bu­vo 66-eri. Pastebėjau, kad jis pras­tai pri­si­me­na artimųjų te­le­fo­no nu­me­rius, vaikų gi­mi­mo da­tas, jų amžių. Ta­po ne­ra­mus, ner­vin­gas, ūmai be jo­kios priežasties su­pyk­da­vo. Vėliau cha­rak­te­ris keitėsi – darėsi švelnesnis, melancholiškas. Paskambinęs iš dar­bo, la­bai il­gai kalbėdavo, kas jam anksčiau bu­vo nebūdinga. Tuo pačiu me­tu pradėjo strig­ti kal­ba, pras­tai ištardavo at­ski­rus žodžius. Tačiau aš nie­ko blo­ga neįtariau, ma­niau, kad tai amžiaus įtaka.

Vis dėlto bu­vo ne­ra­mu. Kartą ma­no vy­ras, tu­rin­tis aukštąjį išsilavinimą, dirbęs vadovaujantį darbą, pui­kiai kalbėjęs rusiškai ir skaitęs rusų rašytojų ir filosofų kny­gas ori­gi­na­lo kal­ba, nesugebėjo nė žodžio rusiškai pa­sa­ky­ti mo­te­riai, pa­klau­su­siai ke­lio! Kiek vėliau perskaičiau laikraštyje apie Alz­hei­me­rio ligą ir su­pra­tau, kad jos požymiai ati­tin­ka ma­no vy­ro ne­ga­la­vi­mus. Krei­piau­si į psi­chiat­rus. Li­ga diag­no­zuo­ta prieš tre­jus me­tus. Vy­ras tuo­met dar skaitė, domėjosi po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo nau­jie­no­mis, kūrė epig­ra­mas „Dviračio žinioms“, to­liau rašė dienoraštį. Pa­laips­niui šie pomėgiai blėso ir šiuo me­tu tik retkarčiais pažiūri krepšinį. Susikalbėti su juo ne­ga­liu – kal­ba daug, bet neaiškiai ir ne­pra­smin­gai. Li­go­nis fiziškai stip­rus, mėgsta ge­rai pa­val­gy­ti. Kar­tais būna ag­re­sy­vus, pik­tas, ypač kai rei­kia mau­dy­tis ar per­si­reng­ti. Būna, kad išsirengia ir nesileidžia ap­ren­gia­mas. Jis vaikšto ir pats pa­val­go, ei­na į tualetą, tačiau dažnai pasišlapina bet kur. Ma­nau, kad li­go­nio būklės blogėjimą pri­stab­do „Ari­cep­tas“, kurį var­to­ja kas vakarą.
 

Virginija Ivaškevičiūtė, Vilnius

Alz­hei­me­rio li­ga ser­ga ma­no ma­ma Van­da Ivaškevičienė. Pir­muo­sius li­gos požymius pastebėjau ga­na se­niai, prieš šešerius me­tus, kai ma­mai bu­vo 75-eri. Pir­miau­sia sušlubavo at­min­tis, pradėjo pamiršti ele­men­ta­rius da­ly­kus – kad rei­kia pa­si­ga­min­ti valgį, kur yra pro­duk­tai, kur pasidėjo do­ku­men­tus, pi­ni­gus, ar atnešė pensiją. Iš pradžių mes su se­se­ri­mis manėme, kad tai aterosklerozė, nes apie Alz­hei­me­rio ligą ne­bu­vo­me girdėjusios, be to, ir ap­lan­ky­ti gy­dy­to­jai neu­ro­pa­to­lo­gai vi­si vie­nu bal­su tai tvir­ti­no. Kuo to­liau, tuo keistesnė bu­vo ta ma­mos „sklerozė“. Pradėjo kar­tais nebepažinti giminių, kaimynų, su ku­riais ar­ti­mai ben­dra­vo nuo vaikystės. Taip pat pradėjo ne­be­at­si­min­ti ne tik da­bar­ties, bet ir kai kurių pra­ei­ties įvykių, net­gi pri­pa­sa­ko­da­vo vi­sai nebūtų dalykų. La­biau gi­lin­tis į šiuos ma­mos svei­ka­tos pokyčius pradėjau, kai perskaičiau straipsnį apie Alz­hei­me­rio ligą. Ma­ma po ku­rio lai­ko pradėjo nebepažinti ma­no seserų, nes jas rečiau ma­ty­da­vo, dar vėliau pa­ti nebesugebėjo ap­si­reng­ti, nežinodavo, ka­da rei­kia ger­ti vais­tus ir ko­kius, prasidėjo ha­liu­ci­na­ci­jos. Ma­mai pradėjo ro­dy­tis, kad mūsų miręs tėvas bu­vo atėjęs į kiemą, kad blo­gai pa­lai­do­jo sa­vo vyrą – jo ko­jos kyšo iš ka­po. Tuo­met kreipėmės į Santariškių konsultacinės po­li­kli­ni­kos neu­ro­pa­to­lo­gus, at­li­kus kompiuterinę tomografiją 2000 metų rugpjūčio mėn. bu­vo nu­sta­ty­ta Alz­hei­me­rio li­ga. Tai mus vi­sus la­bai nuliūdino. Po dau­ge­lio vargų ir klajonių po po­li­kli­ni­kas pa­ga­liau Vil­niaus mies­to psi­chi­kos svei­ka­tos cen­tre paskyrė „Ariceptą”. Pradėjus jį var­to­ti, šiek tiek pagerėjo at­min­tis, išnyko ha­liu­ci­na­ci­jos ir be­veik porą metų padėtis sta­bi­li­za­vo­si, po to li­ga vėl pradėjo pro­gre­suo­ti. Da­bar ma­ma jau nie­ko nebepažįsta, pa­ti ne­be­ap­si­ren­gia, nežino kiek jai metų. Dar pa­val­go su šaukštu, dieną su­ran­da tualetą (naktį rei­kia padėti), bet pa­si­nau­do­ju­si tu­a­le­tu pa­ti nesu­si­tvar­ko. Jau kar­tais pri­si­da­ro ir į lovą. Bi­jo mie­go­ti vie­na kam­ba­ry­je, rei­kia, kad kas nors ne­to­lie­se būtų. Be to, blo­gai mie­ga, nes su­tri­ku­si mie­go cen­tro veik­la; prieš trejetą metų bu­vo ta­pu­si ag­re­sy­vi, todėl bu­vo pa­skir­ti ra­mi­na­mie­ji vais­tai „Bu­ro­nil”. Tai­gi šiuo me­tu mūsų ma­ma yra visiškai nuo kitų pri­klau­so­ma, ne­ga­li pa­ti vie­na gy­ven­ti nė die­nos, ir jos priežiūra kas­dien tik sunkės.
 

Ina Tarasovienė, Kaunas

Ma­no ma­ma Danguolė Bičiūnienė gi­mu­si 1937 me­tais. Jos li­ga reiškėsi pa­laips­niui. Pir­miau­sia pastebėjome, kad iš kal­bos pradėjo „iškristi” daiktavardžiai, tek­da­vo ieškoti kitų žodžių. Ma­mai ta­da bu­vo apie 40 metų. Po kelerių metų, lyg ir sa­vo no­ru, ji atsisakė buhalterės dar­bo, tačiau bu­vu­sios bendradarbės vėliau pa­sa­ko­jo, kad ma­ma tie­siog nesusitvarkė su sa­vo dar­bu, darė daug klaidų. Nau­juo­se dar­buo­se sun­kiai ap­si­pras­da­vo, vis keitė dar­bo­vie­tes ir rin­ko­si mažiau mąstymo reikalaujančias pa­rei­gas. Pa­laips­niui nebesirūpino sa­vo ir namų švara, nu­sto­jo puoštis, val­gy­ti ga­mi­no re­tai ir vis tuos pačius ke­lis pa­tie­ka­lus. Anksčiau daug mez­gu­si ran­ko­mis, megz­da­vo ir da­bar, tačiau kojinės išeidavo skir­tin­go dydžio, nie­kaip neap­si­ei­da­vo be klaidų. Susiaurėjo interesų ra­tas, re­tai ro­dy­da­vo iniciatyvą. Ka­dan­gi pa­ki­ti­mai at­si­ra­do iš lėto, neatrodė nie­ko keis­ta ir į polikliniką nesikreipėme. Ma­ma pa­ti manė, kad vis­kas ge­rai.

Kai ma­mai bu­vo 54 me­tai, ma­no bro­lis, jos sūnus, išvyko mo­ky­tis į užsienį. Ma­ma dėl to la­bai išgyveno, jį išlydėjusi bu­vo tar­si sta­bo ištikta. Iškviesta grei­to­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba nuvežė ją į psi­chiat­ri­jos skyrių. Įvairiose ligoninėse ją tyrė ir gydė apie pusę metų, bu­vo įvairiausių diagnozių. 1991 me­tais

Ponia Roma, Alytus
Mūsų ma­ma Anelė vi­suo­met bu­vo links­ma, la­bai darbšti, mėgo ben­drau­ti. Prieš keletą metų pastebėjome, kad el­ge­sys keičiasi. Iš pradžių atrodė, kad gal tai dep­re­si­ja. Visiškai nebenorėjo rūpintis įprastais bui­ties dar­bais, tvar­ky­ti būtiniausius rei­ka­lus. Pasidarė sudėtinga ga­min­ti maistą, ap­si­pirk­ti. Susilpnėjo orien­ta­ci­ja, mažėjo savarankiškumas. Šiuo me­tu visiškai ne­be­no­ri ben­drau­ti su kai­my­nais, nepažįstamais žmonėmis. La­bai blo­gai mie­ga nak­ti­mis. Dieną mūsų ligonė van­gi ir no­ri tik gulėti.

Re­gu­lia­riai var­to­ja­me vais­tus ir tikimės, kad jie nors kiek padės mūsų ma­my­tei.
 

Salomėja Gujienė, Vilnius
Ligonė Mi­ka­li­na Šleinienė anksčiau gy­ve­no Vaitkūnų k. Ukmergės ra­jo­ne. Aplankę pastebėdavome, kad dažnai klau­sia vis to pa­ties, tačiau tei­sin­da­vo­si „skle­ro­ze“. Kartą 2000 m. rudenį nuvažiavę ra­do­me ją pakrikusią – išėjusi po lau­kus il­gai ieškojo karvių, ku­rias prieš ke­lis mėnesius bu­vo par­da­vu­si. Tuo­met kreipėmės į gy­dy­to­jus, jai skyrė vaistų nuo gal­vos skaus­mo ir atminčiai ge­rin­ti, nors pa­ti šios pro­ble­mos nepripažino. Vais­tus Mi­ka­li­na ger­da­vo ne­re­gu­lia­riai, nors ir jos vyrą prašėme, kad primintų. De­ja, padėtis blogėjo, Mi­ka­li­na naktį net pro lan­gus lip­da­vo „melžti karvių“, ieškojo kibirų, vy­ras su ja nebesusitvarkė ir paprašė, kad jos bro­lis ją pasiimtų į Vilnių. Šiuo me­tu ji ne­be­sio­rien­tuo­ja vie­to­je ir lai­ke, veržiasi išeiti pro du­ris ir dieną, ir naktį, pamiršta nu­ei­ti į tualetą, ne­be­mo­ka ap­si­reng­ti, praus­tis, net ap­si­klo­ti. Nepažįsta sa­vo daiktų, jų pa­skir­ties. Prie ligonės rei­kia nuo­lat kam nors būti. Kal­ba vis tą patį, nak­ti­mis rėkauja. Be­val­gy­da­ma užspringsta, nes trin­ka ri­ji­mo re­flek­sas. Ligonė kaišioja liežuvį, ištisai pirštais su­ka plau­kus ir juos su­ve­lia.
2002 m. Mi­ka­li­nai bu­vo nu­sta­ty­ta Alz­hei­me­rio li­ga, skir­ti vais­tai „Ari­cept“, „Bu­ro­nil“ ir kt. Pas­ta­ruo­ju me­tu jos svei­ka­tos būklė blogėja.
 

Laima Mažutaitienė, Vilnius
Mūsų li­go­nei Alz­hei­me­rio li­ga vystėsi iš lėto. Iš pradžių manėme, kad tai natūralūs senėjimo pro­ce­sai, tačiau kai at­si­ra­do kliedesių, haliucinacijų (kad sėdi kažkokios mergaitės, per sieną ro­po­ja va­ba­lai, lo­vo­je gu­li žvėris), psi­chiat­rai te­stais nustatė Alz­hei­me­rio ligą. Ga­lu­ti­nai ištirti ligonė bu­vo pa­gul­dy­ta ge­ron­to­lo­gi­jos sky­riun, at­lik­ta kompiuterinė to­mog­ra­fi­ja, ku­ri parodė, jog li­ga yra pažengusi. Panašu, kad ši negalė genetiškai paveldėta iš ligonės močiutės, ka­dan­gi nu­sta­ty­ta, jog jei gi­mi­nai­tis sir­go de­men­ci­ja, tikimybė ja su­sirg­ti padidėja ke­tu­ris kar­tus. „Ariceptą“ ligonė gėrė dve­jus me­tus, tuo me­tu li­ga šiek tiek sta­bi­li­za­vo­si, ligonė pa­ti pa­val­gy­da­vo, nu­ei­da­vo į tualetą, tačiau ju­de­siai bu­vo sulėtėję, ji nuo­lat jaus­da­vo­si nuliūdusi, apatiška. Lai­kui bėgant li­ga pro­gre­sa­vo, sil­po vi­sos psichinės funk­ci­jos, prastėjo orien­ta­ci­ja namų ap­lin­ko­je. Šioje li­gos sta­di­jo­je gy­dy­to­jai patarė „Ari­cep­to“ ne­be­var­to­ti, o vie­toj jo pa­skir­tas „Aka­ti­nol“ ne­tu­ri jo­kio re­gi­mo po­vei­kio. Ligonės būklė dar la­biau pablogėjo, visiškai su­tri­ko kal­ba ir mąstymas, ji nebeišlipa iš lo­vos. Mažai val­go, sumažėjo svo­ris. Be­gu­lint at­si­ra­do pragulų, dėl jų gy­dy­mo, ku­ris rei­ka­lau­ja itin daug lai­ko ir pastangų, kon­sul­ta­vo chi­rur­gas. Šių ligonių būsena la­bai daug pri­klau­so nuo slau­gy­mo, artimųjų pa­lai­ky­mo.
Į šeimą atėjus Alz­hei­me­rio li­gai, su­tri­ko visų mūsų gy­ve­ni­mas. Esa­me dar­bin­gi, ten­ka vyk­ti į ko­man­di­ruo­tes, o ligonę prižiūrėti rei­kia visą parą. Todėl būtų la­bai rei­ka­lin­gos pa­gal­bos, slau­gos tar­ny­bos, suteikiančios nors mi­ni­ma­lias pa­slau­gas: dieną pa­mai­tin­ti ir pabūti su li­go­niais. To­kiems li­go­niams reikėtų kom­pen­suo­ti nors 30 vnt. sauskelnių per mėnesį.

Ponia V., Vilnius
Ma­no Ma­mai Alz­hei­me­rio li­ga diag­no­zuo­ta prieš tris mėnesius, prieš tai at­li­kus daugybę medicininių tyrimų ir kon­sul­ta­vus visų sričių spe­cia­lis­tams. Ieškojome ma­mos negalavimų priežasčių... 71 metų nuoširdi ir at­vi­ra mo­te­ris, bu­vu­si pradinių klasių mo­ky­to­ja ta­po užmarši, kar­to­jo­si kalbėdama, nu­sto­jo skai­ty­ti kny­gas, vengė kur nors vie­na išeiti. Tačiau pa­ti Ma­ma jo­kio su­tri­ki­mo nepripažino, teigė, kad jai vis­kas ge­rai, tik mes esa­me per daug priekabūs... Vėliau tvar­ky­tis bui­ty­je ta­po dar sun­kiau – kaup­da­vo­si ir ges­da­vo mais­to pro­duk­tai, sun­ku bu­vo pačiai ap­si­reng­ti, „ding­da­vo“ daik­tai, pi­ni­gai. Visokių kliūčių at­si­ras­da­vo pri­rei­kus praus­tis, va­ly­tis dan­tis, galvą ėmė plau­ti ūkiniu mui­lu. 2003 m. pavasarį Mamą pradėjo var­gin­ti neaiškios kilmės du­su­lio prie­puo­liai, tuo­met ir bu­vo įtarta, kad kažkas ne­ge­rai su gal­vos smegenų krau­jo­ta­ka. Įtarimai pa­si­tvir­ti­no... Skir­tas „Ari­cept“ 5 mg, de­ja, Lie­tu­vos vaistinėse bu­vo tik vais­to pakuočių po 10 mg, ten­ka da­ly­ti tabletę per pusę, o ji su­tru­pa į gabalėlius... Iki šiol sun­ku žvelgti į Mamą kaip į progresuojančia li­ga sergančią ligonę. Ne­ky­la ran­kos ap­ri­bo­ti jos veiksnumą, nors ji jau nebėra savarankiška, pri­klau­so nuo aplinkinių geranoriškumo, ga­li nukentėti nuo nesąžiningų ar piktavalių žmonių. No­ri­si bent pri­stab­dy­ti, pa­lai­ky­ti esamą būklę, pa­leng­vin­ti kasdienybę. Mes, jos vai­kai, jau gal­vo­ja­me, ką da­ry­si­me, kai Ma­mos būklė pablogės, stengiamės dau­giau lai­ko pra­leis­ti kar­tu, paprasčiausiai geranoriškai ben­drau­da­mi tiek, kiek bus lem­ta.
 

Ligonio žmona, Vilnius

Ge­di­mi­nas Šimulionis gimė 1945 m., mokėsi Vil­niu­je, ak­ty­viai spor­ta­vo, žaidė tenisą, lankė parašiutizmo būrelį, domėjosi ast­ro­no­mi­ja, fi­la­te­li­ja. Baigė Vil­niaus inžinerinį sta­ty­bos institutą. Il­gai dir­bo Kurčiųjų drau­gi­jos cen­tro val­dy­bos tie­ki­mo sky­riu­je. 1990 m. pa­nai­ki­nus skyrių ne­te­ko dar­bo, nes darb­da­viams nereikėjo vy­res­nio amžiaus dar­buo­to­jo. Prasidėjo sun­kus lai­ko­tar­pis. Jam bu­vo sun­ku su­si­tai­ky­ti su re­a­ly­be: dirb­ti mažai apmokamą darbą ga­myk­lo­je ar sar­gau­ti. Iš lėto grimz­do į apa­ti­jos liūną, nebeturėjo no­ro ką nors veik­ti, ben­drau­ti, val­gy­ti – tik gulėjo nusisukęs į sieną. 2002 m. rudenį išryškėjo, kad jis ne­pri­si­me­na, kas bu­vo kalbėta ir veik­ta. Aš po­rai savaičių bu­vau išvykusi. Vy­ras nenorėjo kar­tu važiuoti ir pa­si­li­ko na­muo­se. Praėjus kiek lai­ko, pradėjo la­bai dažnai klausinėti duk­ros, kur aš. Grįžusi su­pra­tau, kad kuo greičiau rei­kia medikų pa­gal­bos. Pasitarę kreipėmės į Vil­niaus m. psi­chi­kos svei­ka­tos cen­tro gy­dy­to­jus. Bu­vo at­lik­ti ty­ri­mai ir diag­no­zuo­ta Alz­hei­me­rio li­ga.