Alzheimerio liga. Kodėl? Kaip? Kada?

Gyd. R.Kizlaitienė, m. dr. G. Kaubrys
VUL Santariškių klinikų Neurologijos centras
Ko­kie Alz­hei­me­rio li­gos ri­zi­kos veiks­niai?
Ko­kie pokyčiai vyks­ta gal­vos sme­ge­ny­se ser­gant šia li­ga?
Ar ver­ta tai žinoti li­go­niui, jo ar­ti­ma­jam? Ka­da įtarti šią ligą?

 Alz­hei­me­rio li­gos pa­to­mor­fo­lo­gi­ja la­bai sudėtinga, nu­lem­ta smegenų at­ro­fi­jos, ryškesnės tam tik­ro­se gal­vos smegenų da­ly­se (hi­po­kam­pe, didžiųjų pusrutulių smilkininės skil­ties žievėje, mig­do­li­nia­me kūne).

 

Tai dažni klau­si­mai, ku­riuos užduoda vy­res­nio amžiaus pa­cien­tai ir sergančiųjų AL giminaičiai.

De­men­ci­ja – tai pa­laips­nis žmogaus pažintinių funkcijų, ku­rios iki li­gos pradžios bu­vo nor­ma­lios, silpnėjimas – pa­kan­ka­mai ryškus, kad sutrikdytų kasdieninę veiklą.

Alz­hei­me­rio li­ga (AL) – dažniausia demencijų priežastis.

Demencijų paplitimas

pa­gal R. Kat­zman ir C. Ka­was, 1994 m.
 

1907 me­tais vokiečių pa­to­lo­gas Alois Alz­hei­mer aprašė 51 metų mo­ters klinikinį atvejį, ku­ria­me progresuojantį pažinimo funkcijų sutrikimą su­sie­jo su spe­ci­fi­niais pa­to­mor­fo­lo­gi­niais ra­di­niais gal­vos sme­ge­ny­se – neuritinėmis (senilinėmis) plokštelėmis ir neu­ro­fib­ri­li­niais tin­kle­liais, ku­rie šiuo me­tu lai­ko­mi AL pa­to­mor­fo­lo­gi­niais požymiais.

Vi­du­ti­nis ligonių, ku­riems diag­no­zuo­ta Alz­hei­me­rio li­ga, išgyvenamumas – 8 me­tai (Jost ir Gros­sberg, 1995). Amžius, ku­rio li­go­nis su­sir­go, li­gos trukmės nepakeičia, tačiau jau­nes­niems as­me­nims kog­ni­ty­vi­nis de­fi­ci­tas pro­gre­suo­ja greičiau (Koss ir kt., 1996). Ka­dan­gi kiek­vie­nas vy­res­nio amžiaus žmogus ar li­go­nis gy­ve­na šeimose, visuomenėje, todėl atpažinti Alz­hei­me­rio ligą ir lai­ku pradėti ją gy­dy­ti turėtų rūpėti kiek­vie­nam.

Ser­ga­mu­mas AL pri­klau­so nuo amžiaus: 60–64 metų amžiaus ser­ga mažiau nei 1 proc. žmonių; 70–74 metų amžiaus – 4–7 proc.; o 80–84 metų – 15–24 proc., t. y. be­veik ket­vir­ta­da­lis žmonių; dau­giau nei 85 metų – dau­giau nei trečdalis (30–47 proc.). Nau­jai susergančių AL skaičius tai­po­gi tie­sio­giai pri­klau­so nuo amžiaus: 65–69 metų amžiaus su­ser­ga – 0,6 proc.; 70–74 metų – 1 proc.; 75–79 metų – 2 proc.; 80–84 metų – 3,3 proc.; o vy­res­ni nei 80 metų – 8,4 proc..

AL ri­zi­kos veiks­niai yra ge­ne­ti­niai ir ne­ge­ne­ti­niai.

Nu­sta­ty­tas autosominės dominantinės šeiminės Alz­hei­me­rio li­gos ryšys su chro­mo­so­mo­mis 21, 14, 1 (5 proc.). Įrodyta, kad 19 chro­mo­so­mos ge­ne esan­tis apo­li­pop­ro­tei­no E (Apo E) ale­lis ?4 su­sijęs su di­des­ne ri­zi­ka su­sirg­ti vėlyvos pradžios šeimine ir spo­ra­di­ne Alz­hei­me­rio li­ga, tačiau nu­ro­do­ma, kad Apo E ale­lis ?4 yra ri­zi­kos veiks­nys, bet sa­vai­me li­gos ne­su­ke­lia. Negenetinių ri­zi­kos veiksnių yra daug: tai vy­res­nis pa­cien­to amžius, men­kas išsilavinimas, žema socialinė-ekonominė padėtis, moteriška ly­tis (dėl po­me­no­pau­zi­nio estrogenų kie­kio sumažėjimo), ap­lin­kos užterštumo fak­to­riai (Al), gal­vos smegenų trau­mos, sistolinė hi­per­ten­zi­ja, Dow­n’o sin­dro­mas šeimos anamnezėje. Tačiau yra nu­ro­do­mi ir ap­sau­gi­niai fak­to­riai, truk­dan­tys išsivystyti AL – tai apo­li­pop­ro­tei­no E ?2 ale­lio turėjimas, aukštasis išsilavinimas, il­ga­lai­kis vaistų nuo uždegimo var­to­ji­mas ar il­ga­lai­kis estrogenų var­to­ji­mas mo­te­rims.
 

Galvos smegenų KT- smilkininių ir kaktinių skilčių atrofija (išorinė ir vidinė hidrocefalija).   AL taip pat būdingi ir smegenų au­di­nio pa­ki­ti­mai: neuronų ir sinapsių ne­te­ki­mas, neuritinės plokštelės (hi­po­kam­pe ir nau­jo­jo­je smegenų žievėje), neu­ro­fib­ri­li­niai tin­kle­liai, ku­riuos 1907 me­tais ir aprašė A. Alz­hei­me­ris. Šiuos pli­ka aki­mi ne­ma­to­mus pokyčius ga­li­ma nu­sta­ty­ti elektroninės mik­ro­sko­pi­jos būdu. Neuritinės (senilinės) plokštelės ma­to­mos kaip ekstraląsteliniai da­ri­niai, su­da­ry­ti iš neuronų ir gli­jos ataugų ir ami­loi­di­nio bal­ty­mo, ku­rio pa­grin­di­nis kom­po­nen­tas yra A4 pep­ti­das (be­ta ami­loi­das).   Neuritinės (senilinės) plokštelės.

Ki­ti aiškiai mik­ro­sko­pi­niu būdu nu­sta­to­mi pokyčiai gal­vos sme­ge­ny­se – tai neu­ro­fib­ri­li­niai tin­kle­liai, pakitę intraląsteliniai fi­la­men­tai, tu­rin­tys porinės spiralės struktūrą. Šių tinklelių pro­tei­ni­nis kom­po­nen­tas – Tau pro­tei­nas (su mikrotubulėmis susijęs pro­tei­nas, ubik­vi­ti­nas).

La­bai sudėtingi pa­to­lo­gi­niai pro­ce­sai vyks­ta ir neuromediatorių ly­gy­je. Ka­dan­gi vys­to­si neuronų de­ge­ne­ra­ci­ja prie­ki­niuo­se pa­ma­ti­niuo­se smegenų bran­duo­liuo­se, kur sin­te­zuo­ja­ma dau­giau­sia smegenų žievės ace­til­cho­li­no, vys­to­si cho­li­ner­gi­nis de­fi­ci­tas, sulėtėja ace­til­cho­li­no me­ta­bo­liz­mas smegenų žievėje bei sumažėja nikotininių ace­til­cho­li­no receptorių. Taip pat pažeidžiamos ir ki­tos neurotransmiterių sis­te­mos (no­re­pi­nef­ri­no, se­ro­to­ni­no), todėl li­gai vys­tan­tis išryškėja ir ne­kog­ni­ty­vi­nai simp­to­mai.

Ko­kia Alz­hei­me­rio li­gos kli­ni­ka?
Šio ti­po de­men­ci­jai būdingi pažinimo (kog­ni­ty­vi­niai) su­tri­ki­mai, nuo­tai­kos (afek­ti­niai) su­tri­ki­mai, elg­se­nos su­tri­ki­mai; ga­li prisidėti klie­de­siai; judėjimo su­tri­ki­mai (ekstrapiramidinė simp­to­ma­ti­ka), trau­ku­liai, miok­lo­ni­jos. Kog­ni­ty­vi­niai su­tri­ki­mai pasireiškia blogėjančia at­min­ti­mi, kal­bos su­tri­ki­mais, su­vo­ki­mo (vaiz­di­nio ir erd­vi­nio) ir pra­ksio (įgūdžių) su­tri­ki­mu.
La­biau­siai nukenčia trumpalaikė at­min­tis – su­trin­ka nau­jos in­for­ma­ci­jos įsisavinimas, tuo tar­pu se­nos ir ge­rai įsisavintos in­for­ma­ci­jos at­ga­mi­ni­mas pradinėse li­gos sta­di­jo­se išlieka. Pro­gre­suo­ja dez­orien­ta­ci­ja lai­ke ir erdvėje. Vė­ly­vo­se sta­di­jo­se su­trin­ka ir se­nos in­for­ma­ci­jos at­ga­mi­ni­mas.

Kal­bos su­tri­ki­mas pasireiškia tuo, kad li­go­niui sun­kiau ras­ti tin­ka­mus žodžius, padaugėja stereotipinių frazių, kal­ba tam­pa skur­di, ne­vaiz­din­ga, li­go­nis neįvardija daiktų pavadinimų, vėliau su­trin­ka kalbinės in­for­ma­ci­jos su­pra­ti­mas, nors pa­kar­to­ji­mo funk­ci­ja ga­li išlikti il­gai. Nyks­ta ben­dra­vi­mo įgūdžiai. Vi­zu­a­li­nio ir erd­vi­nio su­vo­ki­mo ir įgūdžių su­tri­ki­mai pasireiškia tuo, kad li­go­nis neatpažįsta daiktų (ag­no­zi­ja), pažįstamų ar sa­vo veidų (pro­zo­pag­no­zi­ja), blogėja vi­zu­a­li­nis dėmesys, da­ro­si sun­ku per­dirb­ti vizualinę informaciją, išskirti figūrą iš fo­no, ju­de­sio ar kon­tras­to. Būtent dėl to la­bai pa­ste­bi­mai pablogėja li­go­nio kasdieninė veik­la. Li­go­nis ne­be­ga­li at­lik­ti valingų judesių, veiksmų (ap­rak­si­ja). Pro­gre­suo­jant de­men­ci­jai, su­trin­ka li­go­nio el­ge­sys. Jis ga­li tap­ti su­jau­din­tas ar apatiškas, sto­ko­ja ini­cia­ty­vos, at­si­ran­da „ne­ga­ty­viz­mas”, pa­kin­ta asmenybė. Dažnai pasireiškia dep­re­si­ja (5–23 proc.), ne­ri­mas (35–45 proc., ypač pradinėse sta­di­jo­se), klie­de­siai ir ha­liu­ci­na­ci­jos (50 proc. klie­de­si­niai su­tri­ki­mai, kal­ti­ni­mai va­gys­te, neištikimybe, per­se­kio­ji­mas, apie 25 proc. ha­liu­ci­na­ci­jos, dažniau re­gi­mo­sios nei klau­sos). Vėlyvose sta­di­jo­se ga­li prisidėti ir judėjimo sutrikimų (20 proc.), traukulių (10 proc.), mioklonijų (5–10 proc.).